KAIP KOREGUOTI PAAUGLIŲ ELGESĮ

Į paauglystę žmogus įžengia nedrąsiai bandydamas apibrėžti save, ieško savo tapatumo: ,,Ar Aš esu kaip tėvai, ar kitoks? Koks esu kaip vyras/moteris? Ką noriu veikti?”. Paaugliui sunku apibrėžti savo norus, todėl jam labia svarbi yra kitų nuomonė apie jį.Paauglystė – ilgas ir įvairus laikotarpis. 11-12 metų paauglys dar dažnai elgiasi kaip geras vaikas, nori būti priklausomas, bet kartu nori būti ir laisvas. 14 -17 metų paaugliai siekia išsivaduoti iš vaikiškų priklausomybės santykių. Paauglystės periodas pastaruoju metu vis ilgėja, kai kam jis užtrunka net iki 21 metų. Dažnas paauglys nuo 17-21 metų pasijunta vienišas, randa naujų vertybių, draugų, įsimyli. Dažnai paaugliai krizės metu ima maištauti, bėgti iš namų, nesimokyti. To priežastis – priklausomi santykiai su tėvais.
Akivaizdu, kad žmogus turi turėti vienodai teisių ir pareigų. Daugelis paauglių mano, kad jų norai gali išsipildyti be pastangų. Su visiška laisve, kad ir kiek jos besiektų, paaugliai nepajėgtų susitvarkyti. Kadangi jiems sunku daryti sprendimus neturint patirčių, jie dažnai jaučiasi menkaverčiai, o padarę klaidą, jaučia didesnę nei vertėtų kaltę. Todėl bandant surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų, kuriant kiekvienam savo ateitį, suaugusiųjų pagalba ypač reikalinga.
Esminiai auklėjimo principai mažai susiję su amžiumi. Jei tėvams pavyko su vaiku susitvarkyti iki paauglystės, yra tikimybė, kad tie tėvai ras bendrą kalbą su savo vaiku ir paauglystėje. Tėvai ir mokytojai neturėtų bausti, turėtų padėti vaikui suprasti klaidą. Kalbant apie bausmes, labai veiksmingas yra loginių padarinių metodas. Kas nutiktų, jei vaikas pramigtų ir pavėluotų į pamokas? Jis turėtų nemalonumų. Jūs su užuojauta pasakote: „gaila, kad pavėlavai“. Jei turite vėlavimo patirties iš savo vaikystės, būtų gerai, kad nuoširdžiai pasidalintumėte ja savo vaiku. Ir kas nutiktų, jei jūs nebesirūpintumėte jo žadinimu, tai palikdami paauglio atsakomybei.
Svarbu aptarti ne tik bausmes, bet ir paskatinimus. Paskatinimai turi būti tikslingi ir realūs, padedantys paaugliui apibrėžti savo norus, vertybes. Patartina nesirinkti piniginio (materialaus) paskatinimo, nes tai gali ateityje net pakenkti bendradarbiavimui. Mokslininkai tyrinėjo, ar piniginiai paskatinimai yra efektyvus būdas paveikti vaiko mokymąsi. Tyrimai parodė, kad užmokestis už pažymius padeda tik trumpam, geri mokiniai ir taip mokosi, o blogai besimokantiems nepaaiškėjo, kaip geriau mokytis.
Kai vertiname vaikus girdami: „tu šaunus, nuostabus“, jie jaučiasi nejaukiai, nes toks pagyrimas nekelia pasitikėjimo. Norint pagirti, reikia vaikui giriamą dalyką apibūdinti su visomis smulkmenomis. Labai lengva pasakyti: „Tu gera mergaitė“. Daug sudėtingiau pasakyti: „Puikiai paskaitei, gera intonacija, skaitydama sustojai ties kableliais ir taškais.“ Bet kad taip pagirtume, reikia atkreipti į vaiką dėmesį.
Nereikia girti vieno mokinio, net jei jums jis labai patinka, kadangi kiti gali imti jo nemėgti. Jei ką nors giriate, geriausia objektyviai išvardinti, ką jis padarė: „Tu taip išsamiai aprašei senelio sodybą, kad aš matau ją prieš akis.“ O apie savo jausmus pasakykite asmeniškai, bet tai neturi dažnai kartotis, nes vaikui gali atsirasti narcizmo problemų.
Vaiką apdovanoti už gerą elgesį nedera, nes jam nereikia dovanos, kad būtų geras. Paprastai jis nori būti geras. Mes dažnai apdovanojame menkesnius už save, už paslaugas ir gerus darbus. Malonus vaiko elgesys atsiranda iš noro priklausyti, naudingai prisidėti.
Svarbus auklėjimo principas – tvirtumas. Vaikai, o tuo labiau paaugliai, leidžia bandyti ribas. Iš pradžių vaikas priešinasi, bet jei tėvai nenusileidžia, įsigali tvarka.
Vertingiausia, ką gali pasiūlyti tėvai, yra jų dėmesys. Geriausia pripratinti vaiką prie darbo, dirbant su juo kartu. Labai svarbu, kad jis jaustųsi vertingas ir lygiavertis su kitais, turintis balso teisę, aktyviai dalyvaujantis priimant bendrus sprendimus.

Iš psichologinės literatūros paruošė psichologė Sigutė Kaušiuvienė